Eurotrip’as: 2 dalis. Amsterdamas – Paryžius.

Liepos 18d.

Naktis pas Tanją praėjo gerai – išmiegojom beveik 12 valandų! Išsiruošėme ir išėję, patraukėme centrinės stoties link. Nuėję kiek paklaidinėjome norėdami išsiaiškinti, kiek kainuoja bilietai iš Hagos į Amsterdamą. Tanja mums minėjo, kad studentai gali gauti bilietus už 10 eurų į abi puses, tačiau, greičiausiai, ši kaina galioja tik pateikus olandišką studento pažymėjimą. Taip ir buvo, mūsų LSP nuolaidos nesuteikė ir turėjome nuspręsti ar esam pasiryžę mokėti 20 eurų už ~200km kelionę. Šiaip kai pagalvoji kaina nėra didelė pagal jų atlyginimus, bet turbūt kiek ir išpindėjom, kuomet pastarieji 350km buvo nuvažiuoti bene už dyką. Karolis galbūt buvo iškart nusiteikęs mokėti 20 eruų, aš dar kiek padvejojau, tačiau nusprendžiau, kad ši suma įkandama, o kadangi buvo jau 12h, tai ir tranzuoti labai rizikinga, nes jeigu vėl Amsterdamo nepasieksim, nuplauks labiausiai norėtas aplankyti miestas. Taigi suplojom po 20 eurų ant lėkštutės ir sėdome į patogų dviaukštį traukinį.

Už maždaug valandos jau buvome Amsterdamo centrinėje stotyje. Išėję iš stoties pakliuvome į žiaurią masę! Žmonių daug kaip po „Lietuvos Ryto“ – „Žalgirio“ varžybų einant „Siemens“ arenos koridoriais. O žmonių įvairovė dar didesnė – visų rasių ir dar visų rasių hibridų. Laimei, tokia masė buvo tik pačiame centre, tarp centrinės stoties ir Madame Tusseud muziejaus.

Amsterdamas kaip ir apskritai visa Olandija yra dar labiau pritaikytas dviračiams nei aplankytasis Brėmenas. Nors ir Amsterdame buvo beprotiškai daug žmonių, atrodė, dviračių vistiek yra dar daugiau. O einant pėsčiomis pastoviai tenka išgirsti skambutį ir trauktis į šoną, kad dviratis nenumuštų.

Nepraleidome progos pasivažinėti dviračiais ir mes. Nuvykę į nuomos punktą už 6 eurus gavome dviračius trims valandoms. O kokie dviračiai! Su tokiu gyvenime nebuvau važiavęs. Vairas didžiulis ir dar tiek išlenktas, kad atrodo, ne vairą laikai, o arklio vadeles. Porą kartų vos nenusiverčiau per tą vairo didumą… Visgi manasis dviratis važiavo puikiai, nors tebuvo vienos pavaros, o „ant laisvo“ riedėjo geriau nei Vilniuje stovintis maniškis plieninis „Santosa“. Karolio dviratis skleidė visokiausius garsus, bet tai važiuoti labai netrukdė ir mes apsukom visai neblogą ratą aplink Amsterdamą. Aplankėme Vondelparką, kuriame aš užkandau šiek tiek lašiakų; nuvykome į Olimpinį stadioną, kuriame, kaip tyčia, vyko lengvosios atletikos varžybos, taigi nepraleidome progos pasėdėti tribūnoje ir pažiūrėti bent kelias minutes; vėliau sekė nieko vertas Marto Liuterio Kingo parkas, o galiausiai į miesto centrą grįžome palei platų kanalą, kuriame stovėjo daug namų-laivų, tai tarsi paprasti nedideli namukai, tačiau plūduriuojantys ant vandens, tiesa, pritvirtinti taip, kad net nesvyruoja.

Atidavėme dviračius ir tęsėme žvalgymąsi po miestą. Kažkaip bevaikščiodami pajutome, kad nebeturim energijos, bei, kad kol kas Amsterdamas yra gražus ir kitoks miestas nei kokiame esam kada nors buvę, tačiau vis dar trūko kažko dėl ko galėtume pasakyti „uau“.

Pavalgėme lašiakų, pavaikščiojom dar truputį, aptikome barą, kuriame alaus bokalas kainavo 8 eurus, tą barą praleidome ir nuėję į parduotuvę nusipirkom porą mažų „Heineken“ skardinių. Prisėdom ant kanalo krašto ir benaršydami wi-fi suvartojom Heineken‘ą.
Tai buvo viena geresnių vietų, kur kada nors teko gerti alų. Aplink vaikšto žmonės, važiuoja dviračiai, kartais prasuka kokia mašina, o po kojom plaukia valtelės ir kateriukai – atrodo esi pačiam šurmuly, tačiau kartu esi visiškoj ramybėj ir viską stebi iš šalies.

Po tokios alaus sesijos nuotaika sugrįžo, energija taip pat, todėl susigalvojom tolimesnių veiksmų planą ir tęsėme turą po Amsterdamą. Beeidami viena gatvele aptikome patrauklesnį Coffeeshop‘ą ir užsukom paragauti Space Cake‘o. Užsisakėm ir iškart gavom žalios spalvos pyragaitį. Kadangi pasidalinom vieną gabaliuką ant dviejų, tai poveikio nepajutom, bet šiaip pyragas buvo skanus.

Tada nusipirkom vietinio skanėsto – bulvyčių fri su specialiu majonezu. Pasisotinę vidutinėmis porcijomis patraukėme toliau. Deja, teko greitai nusivilti, nes nebedirbo siuvenyrų parduotuvės, o sekso muziejus kainavo daugiau nei tikėjomės, todėl į jį neužsukome.

Bet! Bet jau saulė buvo pavargusi ir ėmė užleisti vietą mėnuliui, o tai reiškė, kad raudonieji žibintai pradėjo žiebtis! Pasukome garsiojo raudonųjų žibintų kvartalo link ir atsidūrėme …įsimintinoje.. (nesugalvojo tinkamo būdvardžio šiai vietai apibūdinti) vietoje. „Darbas“ panašu, kad dar tik teprasidedinėjo, nes nemažai vitrinų dar buvo uždengtos užuolaidom, bet tos, kurios jau dirbo, tai uch! kaip traukė akį. Plaštakės tik žvilgsnius gaudė, šypsojosi, akutėm mirksėjo ir rankom modamos kvietė užeiti. Ypač įsiminė siauros gatvelės ir skersgatviai, kuriuose plaštakės ir savo duris pradariusios kalbino praeivius, o atstumas tarp jų ir mūsų toks mažas! Uch! Pavyko sužinoti kainą – 50 eurų ir tu jau viduje.
Išvaikščiojom šį kvartalą skersai, išilgai, aštuoniukėm… Net vieną traukinio reisą, kuriuo planavome važiuoti namo, praleidome. Tačiau palaukę apie pusvalandį jau lipome į traukinį, kuris mus parvežė atgal į Hagą, su tramvajumi pavažiavome kelias stoteles namų link ir grįžę namo radome Tanją jau miegančią, taigi ir patys nuėjome miegoti.

Amsterdamas paliko tikrai gerą įspūdį. Tai miestas pilnas kitokio gyvenimo nei Vilniuje, Brėmene, Barselonoje, Hagoje ar dar kur nors, kur teko apsilankyti. Dviračių čia dar daugiau nei bet kur kitur, labai didelė žmonių įvairovė, daug žmonių kanaluose plaukioja laiveliais, o gatvėse ir parkuose sklinda rūkomos marichuanos kvapas. „Amsterdamas – akių ganymo čempionas“ – pasakė Karolis. Aš su šia mintimi visiškai sutinku.

Beje, įdomu tai, kad Amsterdame pamatėme pirmuosius lietuvius per savo kelionę, o dar įdomiau tai, kad pamatėme juos raudonųjų žibintų kvartale!

Liepos 19d.

Atsikėlėme apie 8h, kuomet Tanja ruošėsi į darbą, couchsurfinge patikrinome ar kas nors atrašė iš Paryžiaus. Atrašė – deja, niekas negalėjo mūsų priimti, taigi nuotaika pagedo, nes reikėjo sukti galvą, kur nakvoti, ar hostelyje, bet jie brangūs, ar po atviru dangum, bet taip sunku pailsėti, o galbūt kempinge…

Atsibučiavome po tris kartus su Tanja ir išėjome. Nuvykę iki stoties nusipirkome keletą maisto produktų ir nuėjome į tranzavimo vietą, kurią buvau susiradęs per hitchwiki.org. Toje vietoje turėjo būti oficiali vieta tranzuotojams su iškelto nykščio ženklu. Tai buvo dar vienas įdomus Olandijos bruožas, kurį būtų įdomu pamatyti. Deja, kai nuvykome į tą vietą, tokio ženklo neišvydome, toje vietoje tebuvo paprasta autobusų stotelė, tačiau pati vieta tranzavimui atrodė labai tinkama.

Viduje jaučiau nedidelę baimę, kad gali sektis sunkiai, mat iki Paryžiaus buvo apie 500km, o vos prieš kelias dienas, per 10 valandų tranzavimo nuvažiavom tik kiek daugiau nei 300km. Tikėjau, kad viskas bus gerai, bet buvau nusiteikęs pastovėti ilgai.

Ant sąsiuvinio užsirašėme „Belgium“ ir ėmėme tranzuoti. Vat ir teko čia pastovėti. Taip iškėlę nykšti pralaukėm gal 10 sekundžių! Sustojo šešta pro šalį važiuojanti mašina, iš jos iššoko vairuotojas ir paklausė ar kalbam prancūziškai, mes žinoma prancūziškai nekalbam, todėl jis iš mūsų pasijuokė, o pokalbį tęsėme anglų kalba. Jis paklausė:
– Where in Belgium are you going?
– Actually we are going to France.
– Oh, me too!
– …to Paris.
– Me too!
– Can we go together?
– Sure!

Nuotaika iškart pasitaisė ir sušokę į mašiną patraukėme tiesiai į Paryžių! Vairuotojas buvo apie 25 metų santechnikas vardu Alexon, po 4 dienų Amsterdame važiavęs namo į Paryžių. Paklausus, ką veikė ir ką jis pamatė Amsterdame, jis atsakė, kad nelabai daug tepamatė – daugiausia laiko praleido Coffeeshop’uose. Toks atsakymas per daug nenustebino, nes išgirdę jo mašinoje grojančią muziką supratome, kad šis vyrukas yra kiek kitoks nei mes. Kad geriau įsijaustumėt į mūsų kailius, štai kas skambėjo maždaug pusę kelionės:

Alexon, kaip ir tikėjomės iš prancūzo, angliškai kalbėjo prastai, todėl tik retkarčiais persimesdavom keliais žodžiais. Teko klausytis tos nuostabios muzikos ir labai gaila, kad vėliau pradėjo groti ramesni Salsos bei Reggae ritmai… NOT! Bet ką padarysi. Kuomet vairuotojas veža daugiau nei 500km dykai, galima ir pakentėti.

Už nepilnų 5 valandų buvome jau Paryžiuje – 19-ajame rajone, atsisveikinome su Alexon ir metro pagalba netrukome pasiekti miesto centro, iš požemio išlipome prie pat Luvro. Pirmas tikslas čia buvo susirasti, kur nakvosime dvi ateinančias naktis, todėl nuėjome į informacijos centrą ir paprašėme informacijos apie pigius hostelius bei pigius kempingus. Žodis “pigus“ Paryžiuje tarsi įgauna kitą prasmę, pigus hostelis – 30 eurų žmogui už naktį. Laimei sužinojome, kad yra vienas kempingas dar Paryžiaus ribose, kuris tikrai bus pigesnis nei hostelis. Tai atrodė pakankamai geras nakvynės variantas, todėl nusprendėme aplankyti šį kempingą. Deja, turėjome problemą – mes vis dar be palapinės. Dėl šitos priežasties nuvykome į artimiausią prekybos centrą ir įsigijome dvivietę palapinę. Netgi už visai gerą kainą – 20 eurų. Sedom į metro ir netrukus jau buvome kempinge, kuriame teko suploti dar po 8,50 euro vienam žmogui už nakvynę. Ilgai gumos netempę nuėjome miegoti.

Liepos 20d.

Atsikėlėme apie 10h ir išlindę iš palapinės radom balandžio apdergtą palapinės šoną. Papusryčiavome, pasiėmėm mažas kuprines, o visą kitą mantą palikę palapinėje išvykom į Paryžių!

Pasakodamas apie Paryžių labai nesiplėsiu, tiesiog pavardinsiu ką aplankėme: La Defense rajonas su Didžiąja Arka priešaky; Triumfo Arka, Eliziejaus laukai (ooo šozelizė); Eifelio bokštas; Notre-Dame katedra, Luvras, Motmartre rajonas su Montmartre Basilique du Sacre-Caeur; Bastille (Karolio praminta “stulpu“); Tuileries parkas bei daug daug visokių gatvių.

Galbūt kai kam nuskambėsiu kaip nesubrendėlis, bet tiesiog dabar tokia mano nuomonė: Paryžius man nepaliko labai didelio įspūdžio ir neitin sužavėjo; lankytinų vietų gausa bei grožis neįstrigo atminty, o visą bendrą vaizdą gadino begalė gatvės prekeivių – vienoje vietoje siūlančių už vieną eurą įsigyti 3 Eifeliukus, kitoje – 4, 5, o galiausiai  -6 Eifeliukus už tą patį eurą. Dar kartą (po Barselonos) įsitikinau, kad man nepatinka atvažiuoti į miestą apžiūrėti visame pasaulyje garsių vietų, kažką apie jas perskaityti, nusifotografuoti prie jų ir judėti toliau – tame nejaučiu jokio pasitenkinimo bei nepasijaučiu kuo nors ypatingas dėl to, kad čia pabuvojau. Nėra nei nuotykių nei įspūdžių. Dabar berašydamas geriausiai prisimenu apsilankymą požemyje po aikšte prie Luvro, kur buvo ne koks nors senas paminklas, bet… “Apple“ parduotuvė, kurioje teko išbandyti ir iPhone 4 ir iPad.

Geriausia, kas nutiko tą dieną Paryžiuje, buvo pasisėdėjimas ant Montmartre laiptų gurkšnojant tų pačių gatvės prekeivių pristatytą alų bei grožintis Paryžiaus vaizdu. Ši vieta įtraukiama į “geriausių vietų gerti alų kelionės metu TOP 5“. Šį pasisėdėjimą vainikavo kalno apačioje sutikti afrikiečiai pinantys iš siūlų apyrankes. Mane pasigavęs buvo iš Senegalo, bei sužinojęs, kad aš iš Lietuvos, teigė žinantis šią valstybę ir pamenantis, kad Lietuva labai gerai sužaidė futbolą su Prancūzijos rinktine pasaulio futbolo čempionato kvalifikacinėse rungtynėse. Baigęs pinti senegalietis pareiškė, kad apyrankė daug nekainuoja “no big money, only small money“ tačiau supratęs, kad aš daugiau nei turiu centų neduosiu – apie 80 eurocentų, kiek nuliūdo tačiau kartodamas “hakuna matata“ sutiko atiduoti apyrankę, kuri beje buvo visai graži, tik greitai išsiardė.

Apsipirkom ir grįžome atgal į kempingą, kur lengvai atžymėję aplankytą miestą nuėjome miegoti bei mąstyti apie rytojų, kuris žadėjo vėl daug nuotykių bei iššūkių – Paryžius milžiniškas miestas, o tai reiškia, kad tranzuotojų lengvai nepaleis. Kaip sekėsi pasprukti iš Prancūzijos sostinės – kitoje dalyje.