Eurotrip’as: 1 dalis. Pradžia.

Įžanga

Šis įrašas ir visas šis tinklaraštis atsiranda dėl to, kad jaučiu norą pasidalinti tuo, ką teko patirti šių metų liepos mėnesio antrojoje pusėje.  Noriu pasidalinti įspūdžiais su tais kam gali būti įdomu, tačiau neteks apie tai papasakoti gyvai, sudėti bei palikti kažką tokio, kas primins apie šią kelionę tiek man, tiek mano bendrakeleiviui Karoliui, tiek ir kitiems. Šis įrašas apie dviejų savaičių Eurotripą autostopu.

Kelionės po Europą planavimas prasidėjo tuomet kai sužinojau, kad vasarą neišvyksiu į JAV su Work and Travel programa. Ten išvažiavo net 8 grupiokai, tačiau man nepavyko rasti darbo – galima sakyti patekau į tuos 10% bedarbių JAV. Tuomet jaučiau didelį nusivylimą dėl žlugusių vasaros planų. Teko perplanuoti vasarą, o jaučiant tą nusivylimą bei vidinį pyktį, pagrindinis tikslas buvo (ir dar vis yra) patirti kuo daugiau. Kuo daugiau visko. Kad vasara Lietuvoje ir Europoje būtų geresnė ir įsimintinesnė už galėjusią būti JAV. Taigi vasaros akcentu turėjo būti kelionė po Europą autostopu.

Apie bent savaitės trukmės kelionę po užsienio šalis aplankant daug miestų ir sutinkant daug žmonių svajojau jau senai. Ko gero prieš kelis metus pradėjo suktis tokios mintys. Galbūt net ne mintys, o jų užuomazgos, nes tuomet tai atrodė neįmanoma. Atrodė, kad reikia turėti labai daug pinigų ir patirties keliaujant. Vėliau sužinojau apie Interrail‘ą, tačiau tai irgi buvo per brangu tuometiniam abiturientui. Po kiek laiko pradėjau vis dažniau klausyti istorijų kaip žmonės keliauja autostopu ar Ryanairu, o galiausiai dviejų draugų praeitos vasaros pavyzdys parodė, kad viskas yra įmanoma.

Birželio pradžioje jau pradėjau žiūrinėti Google Maps ir dėliotis taškus, kuriuos noriu aplankyti. Tai pradėjau daryti dar neturėdamas kompanijono keliauninko. Kai kurie žmonės keliauja ir vieni, tačiau neturint daug patirties, norėjosi draugijos, kad būtų lengviau. O kompanijonas atsirado visai netrukus ir visiškai netikėtai. Vieną vasaros vakarą viename iš Vilniaus parkų su Karoliu gurkšnojant alų kalba pasisuko tokia linkme, kad vasaros atostogos turi būti įsimintinos ir man dar nespėjus užsiminti apie galvoje sklandžiusias mintis apie „eurotripą“, Karolis pats pasiūlė pakeliauti autostopu po vakarų Europą.

Po kelių savaičių jau turėjome išgrynintą kelionės maršrutą. Nors ir keliaujant autostopu per daug nepriplanuosi, tačiau vistiek turėti kažkokius taškus reikia. Be abejo, palikome vietos ir improvizacijai. Įsigijome ko reikėjo kelionei ir laukėme kelionės pradžios liepos 15tą dieną.

Liepos 15d.

Su Karoliu susitikome apie 15 valandą Vilniaus autbusų stoty ir nuėję į vos už kelių minučių išvažiuoti turintį autobusą nusipirkome bilietus į Kauną bei nekantravom pradėti ilgai lauktą kelionę. Nuotaikos buvo geros. Žinojome, kad kelionė bus sudėtinga, tačiau laukėme iššūkių ir nuotykių.

Šiek tiek nukrypstant nuo temos turiu pasakyti, kad prieš beveik metus, kuomet su 5 draugais keliavau savaitei į Barseloną, dėdė atvežęs į oro uostą palinkėjo nuotykių. Nei gerų, nei blogų – tiesiog nuotykių. Nuotykiai tada prasidėjo vos už poros valandų, kai Ryanair skrydis buvo atšauktas. Viskas tada baigėsi gerai ir kiek kitais keliais Barselona buvo pasiekta, tačiau dabar prisiminenant tą kelionę galvoje atsiranda ne Gaudi parkas ar La Sagrada Familia, o tos įdėtos pastangos bandant pasiekti Barseloną.

Taigi važiuodamas autobusu galvojau, kad pasirinkome tokį keliavimo būdą, kuriame nuotykių tiesiog negali nebūti ir ši mintis džiugino.

Atvykę į Kauną išlipome ne autobusų stoty, bet anksčiau – prie prekybos centro „Savas“. Nusipirkome vandens, truputį maisto ir pavalgėme netoli stotelės aptarinėdami Kauno gyventojus ir gyventojas.

Netrukus atvažiavo autobusas ir Kauno oro uoste buvome, kaip ir patariama, 2 valandos prieš skrydį. Šiaip taip prastūmėm tą laiką ir apie 20h jau kilome. Brėmene nusileidome laiku – 20.45 Vokietijos laiku.

Išėjome iš oro uosto ir iškart pastebėjome kitokią aplinką nei Lietuvoje. Regis viskas čia yra nauja ir viskas labai tvarkinga. Pradėjome eiti palei tramvajaus bėgius Brėmeno centro link ir pakeliui susiskambinau su Andreasu – per Couchsurfing‘ą rastu vokiečiu, kuris sutiko mus apnakvyndinti. Beeidami iki Andreaso namų pamatėm daugiau dviračių nei žmonių, o mūsų vokietis mus taipogi pasitiko atriedėjęs dviračiu.

Brėmene labai jaučiamas dviračių kultas. Visi šaligatviai perskirti pusiau: pilkoji pusė pėstiesiems, raudonoji – dviratininkams, o prie perėjų dviratininkai turi specialius šviesoforus bei šviesoforo mygtukus.

Andreasas tikrai šaunus. Nors pradžioje ir buvo šiek tiek nejaukių tylų, bet vėliau įsivažiavom ir puikiai leidom vakarą. Pasigaminom didelį puodą makaronų su faršu, išgėrėme vokiško alaus, pažaidėm beerpong‘ą ant Andreaso virtuvėje stovinčio specialaus beerpong‘o stalo, ir išėjome apžiūrėti miesto. Tuo metu jau buvo po 23h. Labai malonu ir džiugu buvo eiti miesto gatvėmis gurkšnojant alų ir visiškai nesibaiminti dėl policijos, mat Vokietijoje galima gerti alkoholį viešose vietose.

Iškart pagalvojau, kad jaučiuosi labai laisvai ir kad daug praranda lietuviai negalėdami to daryti gimtojoje žemėje, tačiau žinant Lietuvėlės liaudį jokiu būdu nenoriu, kad draudimas gerti viešose vietose Lietuvoje būtų panaikintas.

Taip laisvai jausdamiesi apėjome senamiestį, nusipaveikslavom prie Brėmeno muzikantų ir patraukėme namo. Grįžę dar pažaidėm boulingą su Nintendo Wii, kurio įsijautęs aš vos nesulaužiau… Andreas laimėjo, aš buvau antras, Karoliui teko garbinga trečioji vieta.

Šitaip baigėsi pirmoji diena, kuri gerokai pranoko mūsų lūkesčius. Su nekantrumu laukėme rytojaus, kai prasidės tranzavimas Vokietijoje.

Liepos 16d.

Iš Andreaso namų išėjome kelios minutės po 10 ir paėję apie 10 minučių pasiekėme McDonaldą, prie kurio, anot hitchwiki.org, turėjo būti mūsų tranzavimo taškas. Papusryčiavome. Papusryčiavome ne make, o šalia jo – ant pievutės, mat turėjom lašinių iš Lietuvos, tai kam čia mėtyt pinigus ir blogint sveikatą su tais čyzburgeriais?

Ant sąsiuvinio užsirašę kryptį, kuria norime keliauti, atsistojome šalia kelio, tačiau iškart supratome, kad šis taškas tranzavimui visai netinkamas – vairuotojams paprasčiausiai nėra kaip sustoti neužtveriant kelio kitiems vairuotojams. Taigi patraukėme pėsčiomis į tą pusę, kur kelias vedė į autobaną A1. Beeidami pabandėme patranzuoti poroj stotelių, bet vokiečiai mums patarė eiti dar toliau. Beje, jie mums padėjo neprašyti – labai malonu.

Priėjome prekybos centrą IKEA, prie kurio vėl buvo tranzavimo taškas iš Hitchwiki. Tai buvo paskutinė vieta, kurioje buvo galima tranzuoti prieš prasidedant autobanui. Pasidėjome savo kuprines ir nusiteikėme sugauti pirmąjį savo vairuotoją. Judėjimas šioje vietoje buvo intensyvus – vieni važiavo iš miesto, kiti iš prekybos centro IKEA. Deja, pastebėjome, kad labai maža dalis važiuojančių suka ta kryptimi, kuria važiuoti norime mes – Osnabruck miesto link. Ko gero dėl tos priežąsties čia praleidome apie valandą, kuomet nusprendėme eiti dar toliau autobano link, kur jau vairuotojai suka į dešinę, kad „užliptų“ ant autobano. Kad ėjimas nebūtų bergždžias virš galvos iškėliau „Osnabruck“ užrašą. Ir bingo! Sustojo pirmasis vairuotojas! Dar nuostabiau tai, kad jis sustojo neleistinoje vietoje. Su šiuo vairuotoju nemažai prikalbėjome, nors pavažiavom tik apie 25 minutes. Jis papasakojo, kad prieš maždaug 20 metų nemažai vokiečių tranzuodavo – jis taipogi, tačiau dabar tranzavimas tampa vis mažiau populiarus, nes studentai šiais laikais nesunkiai įsigyja mašinas ir važiuoja patys. Nenorėdamas mūsų nuvilti jis taip pat patikino, kad mums seksi gerai, mat mes neatrodom kaip hipiai – apsidžiaugiau, kad prieš kelionę apsikirpau. Vyras buvo maždaug 50 metų, puikiai šnekėjo angliškai, bei, kiek neįprastai tokio amžiaus žmogui klausė repo: 50 cent, Snoop Dog, Nerd, Lupe Fiasco ir t.t. Visai šaunu buvo su juo važiuoti, tačiau netrukus jis sustojo degalinėje ir mums teko su juo atsisveikinti.

Nuėjome prie degalinės išvažiavimo, pasistatėme kuprines ir net nespėjome iškelti nykščio, o mažas automobiliukas su senukų pora sustojo prie mūsų, deja, jie važiavo netinkama kryptimi ir pas juos nelipome. Iškart už jų sustojo 3 serijos BMW kabrioletas su šiek tiek pankiškai atrodančiu vairuotoju. Jo kryptis sutapo su mūsiške, taigi lipome prasinešti nuleistu stogu. Vairuotojas buvo vardu Andreas, jis prastai kalbėjo angliškai, todėl kalba neužsimezgė, tačiau jis lėkė kaip išprotėjęs! Šiame autobane greitis buvo ribojamas iki 120km/h – mūsų greitis svyravo apie 170 retkarčiais nukrisdamas iki 120 ar pakildamas iki 210. Šitaip su juo pavažiavom apie 25 minutes ir vėl išlipome degalinėje.

Čia sekė 2 valandų laukimas ir bandymas tranzuoti keliose skirtingose vietose, ir entuziazmą spėjom prarasti, ir nudegti rankas saulėje ir užvalgyti. Galiausiai mums stovint netoli degalinės, buvome pastebėti dviejų moterų, kurios pačios priėjo prie mūsų ir paklausė kur važiuojam. Pasikalbėjome ir susitarėme, kad mus paveš iki kažkur kur išsiskiria jų ir mūsų keliai. Tiesa pasakius, tikėjau, kad jos mūsų pagailės ir išsuks iš savo kelio keliems kilometrams, kad mums būtų geriau. Taip ir atsitiko, jos išklydo iš savo kurso nuveždamos mus apie 5km keliu, kuris jau vedė į Amsterdamą ir paleido poilsio aikštelėje.

Čia vėl ilgai neužsibuvom – užkalbinom vienintelės aikštelėje stovinčios mašinos vairuotoją ir paprašėme, kad jis mus pavežėtų į Nyderlandų pusę. Aiškiai matėsi, kad jis ne iš tų žmonių, kurie ima pakeleivius, bet kai mes užkalbinome, jam buvo nepatogu atsakyti „ne“. Jis prižadėjo mus pavežti iki Vokietijos – Nyderlandų sienos. Kelionė su juo buvo kiek nuobodi, nes kalba neužsimezgė ir ant miego jau traukė, tačiau gerai buvo tai, kad jis pavežė gerokai toliau nei tik iki sienos – iki miestelio Deventer.

Deventeryje užsukome į McDonald‘ą, tačiau vėl jame nevalgėme, tik aplankėm tualetą ir pasinaudojom nemokamu Wi-Fi. Pasitikrinome paštą – sužinojome, kad nakvynės Amsterdame – mūsų šios dienos tiksle, neturime. Nuotaika šiek tiek pagedo, tačiau Andreas iš Brėmeno mums sakė, kad jeigu niekas iš couchsurfingo mūsų nepriims pernakvoti, galime pabandyti nakvoti parke šalia mokyklos, kur tai vieną sykį darė jis. Su ta mintimi ir palikome maką, nuėjome tranzuoti. Sulaukėme keistų reakcijų iš pirmųjų mašinų: vieni signalino, kiti pirštais rodė į viršų, į priekį ar dar kur… Pakeitėme vietą ir per kelias minutes sustabdėme dar vieną mašiną.

Tai buvo gerai angliškai kalbančių olandų pora. Vyras dirba su atsinaujinančiais energijos šaltiniais, moteris – socialinė darbuotoja. Jie mus išvežė iš pagrindinės autostrados, kuri vedė į Amsterdamą, tačiau paleido analogiškoje tik kiek šiauriau. Vėl atsidūrėme degalinėje. Lijo ir buvo apie 20h, o mašinų visiškai nedaug. Bandėme kalbinti užsukančių mašinų vairuotojus, stovinčių sunkvežimių vairuotojus, tačiau nesėkmingai. Taip prabėgo dar pora valandų ir jau tesmtant ėmėm ieškoti, kur galim pasitiesti miegmaišius ir miegoti, nes jau buvo aišku, kad šiandien daugiau nebevažiuosime ir Amsterdamo nebepasieksim. Gerai, kad nustojo lyti, tačiau mes net palapinės neturėjom, mat prieš kelionę naiviai tikėjom, kad visus tranzavimo taškus pasieksim, o ten nakvynę rasim… Tas jaunatviškas maksimalizmas…

Perlipome netoli degalinės esančio restoranėlio tvorą ir kiek paėję toliau nuo restorano įsitaisėm guolį ant žolės. Atsigulę ilgai vartėmės bei vis kėlėmės išgirdę kažkokį bruzdesį netoliese. Krentančių nuo medžių lapų vandens lašų garsą interpretavom kaip vagių ar prižiūrėtojų žingsnius per miško tankmę mūsų link. Gulėjom ausis įtempę. Vos užmigę vėl prabusdavom.  Ir taip visą naktį…

Prieš kelionę susidarėm tokį planą, kad miegoti laukuose ar prie degalinių netektų, blogiausiu atveju galvojom, kad miegoti tokiomis sąlygomis teks į kelionės pabaigą, kur užsibrėžti atstumai siekė po 500-600km per dieną. Likimas mums nepašiukštėjo tokių nuotykių jau antrąją kelionės dieną. Nelabai malonu, tačiau iš dalies ir visai įdomu.

Liepos 17d.

Po prasto sumoj vos poros valandų miego atsikėlėme 6h ryto. Susipakavom daiktus ir ėjome iš restorano teritorijos. Belipant per tvorelę privažiavo mašina su piktoku vyru – visos tos poilsio aikštelės priežiūrėtoju. Jis ėmė klausinėti, ką mes čia veikėme, papasakojom, kad vakare čia užstrigom ir niekaip negalėjom išsikrapštyti, buvom priversti pernakvoti čia prie restorano. Pasirodo ten buvo privati teritorija ir jis pagrąsino, kad eitume iš čia, o jei dar mus pamatys – iškvies policiją. Taigi apkalbinėdami šį vyruką nuėjome degalinės link.

Po 10 minučių atvažiavo policijos automobilis. Pirma pareigūnai pasikalbėjo su prižiūrėtoju, o vėliau privažiavo prie mūsų. Vėl išklojom visą tiesą, kaip čia įstrigom ir t.t., o pareigūnas pasiėmęs mūsų dokumentus nusirašė duomenis. Nuotykiai tęsėsi kelione policijos automobiliu. Tačiau ne į nuovadą! Į artimiausią už 10 kilometrų esantį miestelį. Olandijos policininkai parodė, kokie policininkai ir turi būti – ne baudėjai, o gelbėtojai. Palinkėjo sekmės kelionėje ir paleidę vienoje aikštelėje išvažiavo.

Perėjom per jaukų miestelį – Hardervijk ir pradėjom tranzuoti prie išvažiavimo iš miesto. Per valandą nepavyko sustabdyti nei vienos mašinos, todėl nusprendėm eiti iki artimiausios degalinės esančios prie autostrados. Pirma tai darėme eidami autostrados kelkraščiu, tačiau nuėjus vos 200m prasidėjo klampynė taigi apsisukom grįžom atgal ir ėjom aplinkui – viso gal 4km iki degalinės.

Pasiekus degalinę ėmė lynoti, taigi nestovėjom nykščius iškėlę, bet kalbinom vairuotojus. Vienas kitas vairuotojas neužkibo, tačiau netrukus Karolis užkalbino vieną iš degalinės išeinantį vyrą, kuris atvažiavo senovine mašina (jau anksčiau pastebėjom). Jis važiavo beveik iki Hagos – mūsų tos dienos tikslo – ir sutiko mus pavežti.

Kelionė su juo buvo tikrai įdomi. Visų pirma dėl to, kad važiavom 1968 metų Peugeot 404, kuris riedėjo kuo puikiausiai. Vairuotojas vardu Bas dar turėjo Citroen DS bei dar gal keturias klasikines mašinas, kurias ne šiaip laikė garaže, bet jomis pastoviai važinėjo – jis kur kas mieliau važinėja sena klasikine mašina, nei nauja ir technologijomis prifarširuota transporto priemone.

Bas‘as dirba psichoterapiautu, tačiau apie tai daug nekalbėjome, kalba daugiau sukosi apie automobilius. Jis minėjo, kad kažkodėl nemažai olandų turi Citroen DS, o prieš kelerius metus Paryžiuje vykusiame DS‘ų suvažiavime iš ~2000 dalyvių net apie 500 buvo iš Olandijos – jis taipogi ten dalyvavo.

Bas‘as mus nuvežė iki Zoetermeer miestelio, nuo kurio Haga buvo visai nebetoli, todėl nusipirkome bilietus ir Hagą pasiekėme traukiniu.

Vakarą prieš tai sužinojom, kad turime nakvynę Hagoje dviems naktims pas merginą vardu Tanja. Kadangi patvirtinimą, kad galime pas ją paviešėti, perskaičiau Gmaile per telefoną – negalėjau prisiminti kas per žmogus yra Tanja, o patikrinti, kuomet turėjau internetą nepagalvojau. Tačiau man atrodė, kad tai turėjo būti „ta mergina prie meno“, kurios namuose klozetas raudonas su baltais taškiukais, o ji iš savo svečių laukia dovanų „Puzlės“, kuria galėtų išklijuoti savo kambario sieną.

Taigi norėdami pasirodyti maloniais ir žmonių aprašymus skaitančiais žmonėmis, išlipę Hagos traukinių stoty bandėme surasti, kur nupirkti „Puzlę“ Tanjai. Apžiūrėjome keletą parduotuvių pakeliui, tačiau niekur neradome, ko ieškojome, ir nusprendėme, kad vietoj „Puzlės“ įteiksime jai gėlių. Karolis buvo perskaitęs, kad Olandijoje yra laikoma labai gražiu gestu, kuomet svečiai atneša gėlių. Pakeliui kaip tik aptikome turgelį, kuriame dešimties rožių puokštė tekainavo, berods, apie 4-5 eurus. Buvo truputį gaila, kad neradome „Puzlės“, bet, galvojau, gal neišvarys mūsų vistiek…

Netrukus priėjome Tanjos namą ir paskambinome į jos duris. Prasivėrė durys ir pamatęs Tanją pagalvojau: “Ačiū Dievui, kad mes neradom tos „Puzlės“!“ Pasirodo tai buvo visiškai kita mergina – gryna Olandė, blondinė, žydraakė žurnalistė. „Puzlės“ kaip dovanos ji turbūt nebūtų supratusi.

Pirmas įspūdis apie Tanją, tiesą sakant, buvo nekoks. Įėję į jos kambarį atsidūrėme dūmų debesyje, o ji ir dar užsirūkė; ant šaldytuvo stovėjo puspilnis (aš ne pasimistas) Jack Daniels butelis, o ji pati ko gero ir gurkšnojo „Džeką su kola“ kol kalbėjomės.

Tačiau Karoliui paprašius rūkyti prie lango bei išvėdinus dūmų debesį, vėliau kiek daugiau pabendravus beeinant paplūdimio link bei Hagos centre pamatėme, kad Tanja išties šauni ir gerą jumoro jausmą turinti mergina.

Nuėję į paplūdimį išsimaudėme Atlanto vandenyne, pavaikščiojom po centrą, pasidalinom keliomis lietuviškomis bei olandiškomis frazėmis: klumpės olandiškai yra „klumpen“.

Beje! Prieš užkalbinant Bas‘ą degalinėje anksčiau tądien, matėme vyrą, kuris dėvėjo klumpes kaip paprastus batus! Turbū tik Olandijoj galima pamatyti tokius vaizdus. Kai apie tai papasakojau Tanjai, ji sakė, kad tikrai yra tokių žmonių.

Tądien ilgai mieste neužsibuvom, nes naktį prieš tai miegojom labai mažai ir nebeturėjom jėgų kažką veikti. Grįžome pas Tanją į namus, pasigaminome vakarienę – vėl makaronus, aptarėme kitos dienos tikslą – Amsterdamą ir nuėjome miegoti.

Tiek pasakojimo pirmojoje dalyje.

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Kelionės ir pažymėtas , , , , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

4 komentarai

  1. DeJected sakė:

    ar nenervino host’ai su savo bendravimu pirmom dienom ?:)

    • Kostas sakė:

      Ne, tikrai nenervino, o priešingai – bendravimas buvo visiškai natūralus, malonus ir linksmas. Esu girdėjęs, kad kitiems pasitaiko CS narių, su kuriais būna sunku užmegzti normalų pokalbį, galbūt mums tiesiog pasisekė surasti gerus hostus 🙂

  2. Andrius sakė:

    Labai įdomi kelionė, linkiu nuotykiu ir ateityje! Beje, jeigu ne paslaptis, kiek litukų išleidote kelionėje?

    • Kostas sakė:

      Niekaip neprisiruošiu užbaigti pasakojimo, kuriame ir skaičiukus pateiksiu, bet galiu pasakyt dabar, kad išleidom šiek tiek daugiau nei po 1000lt.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s